"Angelo mama" gimė iš didžiulės meilės. Meilės sau, gyvenimui, žmonėms. Jis pilnas tyrumo ir buvimo džiaugsmo. Jis kupinas noro gyventi pilną, savipakankamą ir atvirą gyvenimą be jausmo, kad kažko trūksta ar kažko per daug. Aš esu moteris. Švelni, gležna, stipri, nepalaužiama, žinanti, matanti, kurianti, pasimetanti, atrandanti, prarandanti, bijanti, einanti, duodanti... labai įvairi. Dažnai dėl to susilaikau ir neleidžiu sau rašyti ar kitais būdais išreikšti to, kas manyje, nes žinau, kad viskas laikina kaip ir mintys, emocijos, jausmai. Tai, ką sakau šiandien, jau neaktualu rytoj. Tai, kaip dėstau mintis, gali negrįžtamai pasikeisti per akimirką. Tačiau vienas dalykas yra pastovus – pokytis. Tam ir gimė noras dalintis, kad išreikšti tai, jog mes esam pokytis, kurio negalima apibrėžti ar užfiksuoti. Ir pati sau vis pasitvirtinu, kad būnant savimi, negali gyventi praeitim, negali gyventi tais išgyvenimais, kurie labiausiai palietė ir vis grįžta į šią akimirką. Nes toks gyvenimas tėra iliuzija, prisirišimas prie to, kas netikra, ko jau seniai nebėra. Tačiau, kad atsirišt pradžioj reikia priimti viską, kas vyksta, leisti sau būti tuose išgyvenimuose, kurie vis grįžta ir jei jais nesidalini, užsidarai, tai tik suskaldo tave į dvi dalis ar net daugiau. O be vientisumo pojūčio, niekad nesijausi savimi, nebūsi laiminga. Tarsi vis kažko ieškanti, trokštanti – trūkume.
Aš nenoriu taip gyventi, aš nenoriu, kad mano visas gyvenimas priklausytų nuo praeities išgyvenimų, kurių nesugebėjau priimti, užsidariau, pasislėpiau taip prarasdama ryšį su savimi ir kitais. Aš žinau, ką reiškia būti vientisai, harmoningai, meilės pertekliuje ir laimės būsenoj – tai absoliučiai natūralu. Bet, kad tai taptų kiekvienos akimirkos pagrindu, pradžioj reikia pagydyti žaizdas, kurias skauda ir tik tada natūrali laimės būsena sugrįš. Tokių pavyzdžių aplink mus maža – žmonių, kurie pagydę savo praeities žaizdas. Dėkinga sau ir savo likimui, kad turiu tokių pavyzdžių savo aplinkoj. To dėka pati tampu šiuo pavyzdžiu ir jaučiu, kad dalintis savo patyrimais, išgyvenimais – tai žaizdų gydymo dalis. Atvirauti man reikia daug drąsos, tai tarsi atsistoti nuogai prieš šimtus ar tūkstančius žmonių. Bet tai labai gydo, tai taip padeda būti natūraliai laimingai, kad noras tokiai būti yra daug didesnis už baimę atsiverti. Todėl atvirauju ir drąsiai sakau, kad tai padeda. Verta atsiverti, net jei be galo sunku ar baisu ar skauda. Verta rasti motyvacijos šiam veiksmui, jėgų ir stiprybės jaustis pažeidžiamai iki tol kol pamatysi, kad tik tokiu būdu iš ties vyksta gijimo procesas, nes užplūsta laimė, meilė ir perteklius energijos.
Žinoma viskam reikia laiko, bet jei nepadarysi pastangos, žingsnio link atsivėrimo, laikas nepadės. Apsigaubsi iliuzijų skraiste ir nustosi girdėti save.
Mano receptas, kuris padeda gydyti žaizdas:
atvirumas + leidimas sau jausti, išgyventi viską totaliai + meilė = laimė.
Tokiu būdu sluoksnis po sluoksnio nusiimu iliuzijų skraistes ir apsigaubiu natūralia laimės būsena.
Apkabinu ir daug meilės siunčiu,
Angelo mama Vika
