Dalinuosi savo istorija su visais, nes kiekvienas randame kitame save patį ir tai didelė pagalba vienas kitam.

Noriu, kad susipažintumėt su Eteriu. Dabar jį vadinu angelėliu, tačiau šiandien jis dar gyvesnis, nei tuomet kai buvom kartu. Eteris yra trečias vaikas mūsų šeimoje. Jį jaučiau dar prieš dviejų ląstelių susijungimą manyje. Šį jausmą vadinu intuicija, nes jis daug tikslesnis už bet kokį logišką paaiškinimą ir visada pasitvirtina, net jei pradžioje nesuprantu, ką jis sako. Intuicija, man pakuždėjo, kad turėsim trečią stebuklą, kuris bus berniukas, vardu Eteris - jungiantis mus visus. Kai išgyvenau šį žinojimą, nepatikėjau ir leidau protui apgauti mane ir užsimiršti, kad greitai turėsim pagausėjimą ir bus berniukas. Kuomet pradėjau lauktis save ir šeimos narius įtikinau, kad bus mergaitė. Viskas klostėsi itin sklandžiai iki 36 nėštumo savaitės. Daktarai fiksavo idealų vystymąsi ir daugiau šansų davė mergaitei. 36 savaitę, eilinės apžiūros metu (profilaktinis vaiko širdies ritmo patikrinimas) akušerė pastebėjo, kad širdies ritmas nėra toks kaip turėtų būti ir nusiuntė detalesniam echoskopiniam tyrimui, kurio metu pastebėjo, kad mažylis yra mažesnis. Genetikės kabinete paaiškėjo, kad širdelė turi didelių pakitimų nuo normos ir manyje auga berniukas. Tą akimirką atsiminiau, jog iš ties manyje auga stebuklas, kurio vardas Eteris – jungiantis mus visus.

2016-03-16 diena kuomet per akimirką viskas pasikeitė. Iki to laiko laukėmės sveikos mažos mergytės auksinėmis garbanomis (kartais tokį vaizdą piešė mano vaizduotė), kai per akimirką viskas kardinaliai apsivertė. Daktarai nieko negalėjo patvirtinti ir tik atidžiai tyrė, kas yra ne taip, bet kai užsiminė, kad kūdikis yra mažesnis nei turėtų būti 36 sav., intuicija labai aiškiai pasakė „Mieloji, turi suprasti, kad šis stebuklas yra labai išskirtinis ir viskas šią akimirką keičiasi“. Kuo toliau tuo aiškiau žinojau, kad laukia didžiulei fiziniai ir emociniai išbandymai. Daktarai teigė, kad niekas dar neaišku, gal tai tik širdelės yda ir kai gims, atliks operaciją ir vaikutis vystysis kaip įprasta. Man buvo aišku tai, kad ir kas manęs laukia tai bus pats didžiausias išbandymas mano gyvenime...  Tą akimirką įvyko vidinė transformacija ir aš suvokiau, kad viskas yra dovana ir aš galiu rinktis ar paskęsiu problemų, bėdų ir skausmo sūkuryje ar nepaisant aplinkybių būsiu laiminga ir dėkinga už viską, kas vyksta mano gyvenime. Tai buvo viena stipriausių akimirkų mano gyvenime - atsivėriau nežinomybei ir skausmui ir tą pačią akimirką užliejo meilė ir pilnatvė. Jaučiau kaip susijungia žemė ir dangus.

2016-03-18 sužinojome, kad Eteris turi Edvarso simdromą (pasirodo kovo 18d. yra tarptautinė Edvarso simdromo paminėjimo diena – dar vienas „sukibimas“). Atlikus genetinius tyrimus daktarė paskambino, kad atvyktume. Dar prieš jai paskambinant „sėdėjau“  internete ir domėjausi, kas yra Edvarso simdromas (vėl gi vidinis žinojimas kuždėjo, kad tai gali būti apie Eterį). Įėjus į kabinetą pažiūrėjau daktarei į akis ir supratau, kad tikrai taip, tai apie mus. Genetikei nereikėjo nieko sakyt, aš tik paklausiau „Edvarsas?“, ji palinksėjo ir pamačiau ašaras akyse (empatijos jausmas kiekvieno iš mūsų dovana vienas kitam). Aš jau buvau supratus, kad mūsų angelėlis ateina čia trumpam. Tokie vaikučiai dažniausiai miršta net negimę, tie kas gimsta iškeliauja per pirmas valandas, dienas ar mėnesius. Labai retas, kuris gyvena kelis metus. Tai buvo diena kai suvokiau, kad man skirta palaidoti savo vaiką, o aš dar jo net nepamačiau.

Dovanų lietus pasipylė tą pavasarį. Išmokau būti šioje akimirkoje, vertinti tai, ką turiu ir nieko nesitikėti. Laukti nebuvo prasmės, prasmė tapo būti. Todėl ir toliau buvau laiminga nėštukė, nešiojanti gyvybę ir džiaugsmą po savimi. Dalinomės šia žinia su visais ir neslėpėm to, kad laukia ypatingi išbandymai. Tuomet pamačiau, kad susidurti su skausmu yra dovana, kuomet leidžiu jį jausti, jei užsidarau nuo kitų viskas tampa beprasmiška. Todėl atradau vis daugiau būdų, kaip atsiverti ir leisti jausti skausmą tiek sau, tiek artimiesiems, tiek nepažįstamiems, labai aiškiai pasimatė, kaip besąlygiškai esam visi susiję ir kenčiam tuomet kai užsidarom nuo šio žinojimo, vienybės jausmo.

Eteris gimė 2016-04-25 00-18. Jis nekvėpamo, buvo be gyvybės ženklų, bet širdelė vis dar plakė. Mūsų paklausė ar gaivinti ir mes neabejodami pasakėm taip. Tuo metu priėmiau, kad tai pabaiga, jis pasirinko išeiti... Atgaivino, pasakė, kad dabar kvėpuoja, bet tai tik trumpam, nes jo būklė itin kritiška, beveik nėra šansų, kad gyvens, o inkubuoti nėra prasmės, nes jo kūnelis nepritaikytas išlikti. Mes supratom ir jautėm, kad vien tai, jog jis yra, yra labai daug, tad paprašėm duoti mums, kad pabūtume, atsisveikintume. Labiausiai už viską norėjau, kad nesvarbu, kas bus, jis būtų su manim.  Neapsakoma šviesa, meilė ir džiaugsmas liejosi laikant jį ant krūtinės. Tiesiog tobulas kūrinys gimęs per mane. Po kiek laiko atėjo daktarė ir nusistebėjo, kad mes puikiai laikomės. Eteris vis giliau kvėpamo. Nors ir toliau jo išėjimas buvo tik laiko klausimas (tai juk apie kiekvieną iš mūsų), tačiau mums pavyko išgyventi gimimą ir tai buvo daugiau nei stebuklas. Jaučiau kaip per mane liejasi meilės šaltinis. Tapau pačia laimingiausia mama.

Toliau mokiausi gyventi neskubėdama, mažais žingsneliais, be lūkesčių, kokia bus sekanti akimirka. Išmokau vertinti smulkmenas ir tikėti, net kai nėra, kuo tikėti.  Kiekviena diena buvo kupina išbandymų. Po mėnesio išleido mus namo. Buvo jausmas, kad vyksta neįmanomi dalykai. Daktarai sakė, kad iš ligoninės tokie kūdikėliai išeina itin retai, vos keli atvejai per visą ligoninės gyvavimo laiką. Man norėjosi tik vieno – tiesiog būti visiems kartu, paskęsti buvimo džiaugsme. Neslėpsiu, skausmo buvo be galo daug, bet jį visad lydėjo laimės būsena, nes leidau sau TOTALIAI patirti tai, kas vyksta, leidau sau jausti ir atsiverti, o ne užsisklęsti.

Namie buvo visko, tačiau meilės buvo už viską daugiau. Tikėjau, kad Eteris bus tas stebuklas, kuris užaugs, bet priėmiau ir tai, kad jis nei kiek neauga. Jis atėjo pačiu gražiausiu metų laiku – vasarą, tad džiaugėmės, kad galim jam parodyti, kokia nuostabi gamta ir kiek daug mylinčių žmonių aplink. Parodėm jam jūrą, miškus, laukus. Padovanojom pasiplaukiojimą Kauno mariose ir vos po kelių dienų, jis mums padovanojo paskutinę dovaną – atsisveikinimą. 2016-09-08 12:12 Eterio širdelė sustojo laikant jį mano rankose. Nuostabu buvo tai, kad išsipildė mano troškimas būti su juo iki paskutinės akimirkos. Džiaugiausi, kad meilėje sudegė visi skausmai ir neigiami patyrimai. Jaučiau, kad širdis užsipildė pilnatvės jausmo, kad ši gyvenimo kelionė su juo yra didžiulė dovana. Dar nuostabiau tai, kad visa mūsų šeima visą laiką buvo kartu, iki paskutinių akimirkų. Atsisveikinimas su juo buvo išjaustas širdimi. Viską norėjau daryti pati. Pati šarvojau, pati rengiau drabužėliais, dėjau į karstą ir užklojau paskutinį kartą. Kartu su vyru ir vaikais vežėm angelėlį į krematoriumą (tokį pasirinkimą jis pats man pakuždėjo, tuo bežodžio bendravimo būdu). Šis procesas buvo didelė tranformacija man ir visai šeimai. Stovėjom ir matėm kaip kūnas paskęsta liepsnose. Rašėm atsisveikino laiškus, verkėm, gedėjom kiek širdis geidė ir džiaugėmės bei šventėm kai šviesa užliejo. Išgyvenom jausmą, kad miršta tiktai kūnas. Dalinomės viskuo su artimaisiais ir draugais, todėl ir iki šiol viskas yra dovana, kuria norisi dalintis su kuo daugiau žmonių.

Ši istorija kupina tikėjimo, kad turim kuo dalintis ir galim tai daryti net ir tuomet kai to mažiausiai norim. Kviečiu kiekvieną atsiverti ir išgyventi skausmą totaliai, visu savimi, kiekviena kūno ląstele. Leisti sau jausti ir patirti viską, kas vyksta jūsų gyvenime ir matyti stebuklus bei dovanas, kuriuos dovanojam vieni kitiem kasdien. Išbandymai nėra bausmė ar beprasmybė, priimkim juos kaip galimybes atsiskleisti ir patirti gyvenimo džiaugsmą. Tam būtina padaryti virš pastangą – atsiverti. Linkiu kiekvienam stiprybės, kuri atsiskleidžia, kai leidi sau jaustis silpnam.

​

Apkabinu ir daug meilės siunčiu!

​

Vika, Eterio mama - Angelo Mama