Mūsų vaikelio istorija prasidėjo 2011 metų žiemą, kai po metų laukimo pastojau. Nemoku aprašyti, kaip džiaugėmės su vyru. Buvo be galo keista ir džiugu – pagaliau ir mums pavyko! Kažkodėl buvo labai aiški nuojauta, kad turėsime sūnelį.
Kreipiausi į savo ginekologę, kuri patvirtino, kad nėštumas yra gimdoje, tačiau dar nematė širdelės plakimo, todėl liepė ateiti po geros savaitės. Buvo jaudulio ir nerimo, bet širdelės plakimą išgirdome. Nespėjus pasidžiaugti šia žinia, prasidėjo komplikacijos, apie 6-7 nėštumo savaitę prasidėjo kraujavimas. Gydytoja liepė būti daugiau gryname ore, ilsėtis, nestresuoti. Abu su vyru nujautėme kažką negero, tiesa, nė vienas garsiai apie tai nepasakėm. Medikų rūpesčio ir mano pastangų dėka kraujavimą pavyko sustabdyti, tačiau neilgam. Buvo 10 savaičių, kai nuvažiavusi eilinei apžiūrai išgirdau žodžius, visam laikui pakeitusius mano gyvenimą: „Nematau širdies veiklos“. Gydytoja dar bandė raminti, kad reikia kelių specialistų nuomonės ir parašė siuntimą į gimdymo namus apžiūrai ir tolesniam gydymui. Tada dar nežinojau, kad tas „gydymas“ užtruks tiek ilgai. Vyras kaip tyčia buvo kitame mieste su reikalais, tad negalėjo manęs pasiimti iš klinikos. Pamenu, kad paskambinusi tepasakiau, kad viskas, jo nebėra.. Verkėm abu, nes vėl buvome tik dviese ir begalinė tuštuma. Bemiegė naktis, uždėjus rankas ant pilvelio ir prašant stebuklo, prabėgo nepastebimai. Beprotiškas jausmas, kai žinai, kad vaikelis dar tavo įsčiose, bet jau labai greitai ten bus tuščia.
Deja, stebuklas neįvyko ir gydytojai patvirtino diagnozę – nesivystantis nėštumas. Kadangi tai buvo pirmas nėštumas, kartu su gydytojais priėmėme sprendimą sukelti persileidimą medikamentais. Labai nenorėjau mechaninio valymo, nors buvau perspėta, kad gali tekti jį atlikti, jei kils komplikacijų.
Esu dėkinga gydytojams už parodytą dėmesį ir žmogiškumą. Be jokių vokelių, tiesiog paprastą žmogiškumą. Tas kelias dienas ligoninėje praleidau atskiroje palatoje su tokio pat likimo draugėmis. Niekada nepamiršiu kaip norėjosi tiesiog iššokti pro langą. Atrodė, kad tada palengvės. Gal tada nejausiu kaip skausmingai susitraukinėja gimda, gal pamiršiu kaip mačiau nykščio nago dydžio savo vaikelį. Tomis akimirkomis labai trūko psichologinės pagalbos. Tvarkėmės su savimi kaip mokėjom – viena rauda į pagalvę, kita juokaudama, tarsi saugodama save nuo to didžiulio skausmo, bijodama su juo akis į akį susitikti. Labai džiaugiuosi, kad viskas praėjo be komplikacijų. Gavau medikų rekomendacijas ir nurodymus kaip elgtis toliau. Buvo galimybė daryti embrioniuko tyrimus, tačiau mes ja nepasinaudojome. Nusprendėme, kad paliekame viską kaip yra, tuo labiau, kad tokiais atvejais, dažnai priežastis lieka neaiški. Tikėjome, kad tai tiesiog „gamtos klaida“.
Tuomet išvažiuodama iš gimdymo namų sužeista siela, dar nežinojau, kad šiek tiek daugiau nei po metų čia sugrįšiu. Nežinojau, kad čia tapsiu nuostabios ir sveikos mergytės mama. Nė nenumaniau, kad mano dukrytei gimti padės tas pats gydytojas, kuris rūpinosi manimi po netekties. Simboliška, tačiau tas pats žmogus ir guodė mane ir pasveikino tapus mama. Aš tikrai žinau, vėl ten sugrįšiu, nes mano dukrytė labai svajoja turėti sesę.
O kol kas, aš vėl iš naujo pamilusi save ir iki galo paleidusi savo skaudulius, kasdieną mokausi būti pačia geriausia mama savo dukrai. Prieikė nemažai laiko susidėlioti save iš naujo, priimti šią patirtį kaip pamoką, o ne bausmę. Suvokti, kad esu verta nuostabių dalykų: vaikiško juoko, apkabinimo ir meilės. Ši patirtis pažadino manyje žmogiškumą, padėjo pradėti daugiau ir atviriau kalbėtis su vyru, suprasti jo skausmą ir jausmus. Šiandieną galiu savo patirtimi pasidalinti, tikėdamasi, kad kažkuriai iš jūsų, ji bus vertinga. Galbūt padės paleisti skausmą, susitaikyti su savimi ar prisėsti pokalbiui su vyru, kuris irgi kenčia netekęs savo vaiko. Nesvarbu, jis buvo įsčiose ar jau gimęs. Netektis skaudi ir gili kaip bedugnė. Ir tik nuo tavęs priklausys ar ta bedugnė įtrauks ir paskandins ar padės gimti iš naujo.
P.s. Kai dukrytė paaugs, būtinai jai papasakosiu, kad ji galėjo turėti metais vyresnį brolį arba sesę. O kol kas tik sapnuose sutinku šešerių metų šviesiaplaukį berniuką...
Su meile, Maja.